Europos parko meditacijos

G. Karoso skulptūrinis objektas – „Ženklas“, sukurtas 2008 m., skirtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Ryškios rūdžių spalvos apie 9 m. aukščio plieninis stulpas, žvelgiant iš viršaus – lygiakraščio kryžiaus formos, gali priminti ir kryželio ornamentą, paplitusį mūsų liaudiškoje kultūroje. Jis išsiskiria šiuolaikiniu požiūriu į Lietuvos istoriją. Ankstesnėje kompozicijoje „Vieta“ skulptorius naudojo panašius išraiškos principus, tačiau „Ženklas“ – labiau sutelktas, papras­tesnis, ir kartu – tarsi ilgos kontempliacijos rezultatas. Panašūs „Vietos“ elementai mirguliuoja landšafte, bando pritapti prie aplinkos, klaidžioja po ją, o „Ženklas“ – monumentalus vienišas objektas – tvirtai stovi. Juk Kvedinburgo analuose Lietuvos vardas brūkštelėtas vieną kartą. Tad lakoniškas stulpas – lyg vienas, bet svarbus metraščiuose paminėtas žodis, ilgaamžis, tvarus simbolis. „Man svarbus santykis su aplinka, tas kūrinys – minimalistinis, tai ne tiek skulptūra, kiek kraštovaizdžio dalykas“, – sako G. Karosas. Deganti „ženk­lo“ ochros spalva, jos žaismė veikia mūsų pojūčius keičiantis šviesai, ji suminkština kietą metalo paviršių, paverčia jį tapybišku. Vario spalvos stulpas, iškilęs ant kalvelės, tarsi bando prilygti jį supančioms eglėms, aukštiems medžiams ir darosi tapatus kosminio medžio, augančio pasaulio centre idėjai ar pasaulio ašies – axis mundi – simboliui. Lietuvos įvaizdį atspindi centriškumas, o kartu ir stiebimasis į viršų, augimas. Kūrinyje susijungė archaika ir modernybė, minimalistinė estetika.

Paklausiau G. Karoso, ką jis turėjo omenyje, kurdamas skulptūrą. Autorius kūrė intuityviai, iš pradžių pagamino medinį maketą, žiūrėjo, kaip sumanymas realiai atrodys, siekė formą susieti su landšaftu. „Pirmiausia iš pasąmonės iškyla vaizdinys, kuris siejasi su viena ar kita norima išsakyti mano mintimi. Tai būna šimtus kartų apmąstyta. Niekad nemėginu į naują erdvę ką nors „įmesti“. Per daug gerai šias vietas pažįstu. Mano uždavinys – sukurti darbą, o jį tegu komentuoja kiti“, – samprotauja Gintaras. Supratau, kad idėja galbūt nutylėta sąmoningai, norint pabrėžti daugiasluoksnę ir universalią meno kūrinio funkciją, intuityvias įžvalgas, atverti platesnį interpretacijų lauką.

Nelabai toli nuo „Ženklo“ atrandame į „Guinness World Records“ įrašytą didžiausią skulptūrą iš televizorių – ekranų labirintą „LNK infomedis“. Dar išlikę po barbariško lankytojų „dėmesio“ televizoriai apgaubti organiniu stiklu. „Mano pirminė mintis buvo parodyti sovietinės ideologijos beprasmiškumą. Tačiau tai tapo kitokio komunikavimo galimybe, nes tos ideologijos jau nebėra. Visi rašė ant ekranų savo telefono numerius“, – aiškina skulptorius. Tai vienas nepatvariausių G. Karoso kūrinių. Juk ir televizija siejama su trumpalaikiais dienos įvykių blykstelėjimais, todėl kūrinio nykimas, mažėjimas – logiškas. Kūrinys, vėl pristatomas visuomenei, tarsi iš naujo prikeliamas. Jis transformuojasi, įgydamas paveldo dimensiją. Taip deklaruojamas skulptūros menui nebūdingas kaitos pojūtis, bandymas sustabdyti istorijos akimirką. Todėl eini tuščiais geležiniais „turėklais“, vedančiais žeme, stebi dvigubą savo atspindį ekrane ir stikle ir suvoki – rekordai išlieka popieriuje, pasaulio stebuklai – kieno nors atmintyje. Nostalgija ir pyktis, apmaudas sistemai apima žiūrint į Lenino skulptūros iš Jurbarko likučius. Man jis primena siurrealistinį sapną: ant žolės guli sudaužyti, galios netekę dievai, o visuomenės akys – televizoriai bevyzdėmis akimis įkyriai skrodžia mūsų jausmus. Tas sapnas nesibaigia, iš jo negali pabėgti. „Infomedis“ gali būti prilygintas genealoginiam medžiui, o televizoriai – DNR grandinei.

Sudėlioti iš akmens blokų „Pamatai/langas“ primena seno pastato liekanas, kulto statinio planą. Miško aikštelės pradžioje akmenys tarsi įveda į šią sakralią erdvę, toliau – „bendroji“ ir atskirta tarsi altorinė dalys kulto architektūroje, kur, regis, įsivaizduotum buvusį aukurą. Pojūtis, kad esi įtrauktas į kūrinio apžiūrėjimo ritualą, svarbus, saulės šviesa išryškina pamatų faktūras, jos patinka sraigėms ir berželiams, kurie čia tarpsta kaip atsitiktinės puošmenos, vienintelės detalės, kurioms skulptorius leidžia egzistuoti – savo kūriniuose jis vengia nereikalingų smulkmenų. „Pamatai/langas“ pabrėžia nuoseklią autoriaus poziciją – neprievartauti gamtos, leisti veikti laikui, jo pasikeitimams. Tačiau chaosas čia sutramdomas, subtiliai kaip kokiame dzeno sode, kūriniams neleidžiama „sulaukėti“. Čia slypi ir romantizmo, kur buvo garbinami griuvėsiai, užuominų. Dominuoja ne dramatiškos ar sentimentalios emocijos, o švelnus netekties liūdesys – gal mūsų šalies istorijos, jos neišlikusių pagoniškų ir krikščioniškų statinių, sugriautų šventovių. Pamatai šiuo atveju – ir archeologinis objektas, bandymas rekonstruoti praeitį. Jie surinkti iš nebeveikiančios gamyklos, o parke pradėjo funkcionuoti iš naujo, iš profaniškos erdvės perkelti į veik sakralią parko apsuptį. Beje, šie „pamatai“ primena gulintį lango rėmą. Tai vertikalus žvelgimas į aukštį, į dangų, visatą, troškimas nepaisyti ribų, plėstis, atsiverti transcendencijos galimybei. Edukacijos centras su renginiams ir konferencijoms skirta sale buvo kuriamas šešerius metus. Jo negalima pavadinti skulptūra, nes tai pastatas, architektūros kūrinys. Beribiškumu, formos „neaiškumu“ jis skulptūriškas. Žolė želia ant stogo, antrasis aukštas primena kiautą, siejasi su keistais A. Gaudi statiniais, kopijuojančiais gamtos struktūras, kurios, anot Katalonijos architekto, buvo tobulos. G. Karosas minėjo, kad niekad nesilankė Barselonoje, bet manau, kad Europos parke galima atrasti kai ką „gaudiška“.

Edukacijos centras – išgrynintų formų, čia nėra A. Gaudi būdingo barokinio ekscentriškumo, įmantrios puošybos. Jis funkcionuoja senokai, ne sykį čia vyko Poezijos pavasario renginiai, o neveikiamas šurmulio jis labiau panašus ne į pastatą, o į vientisą iš žemės išaugusį pilkapį, kurganą. Konferencijų salė susilieja su gamta: klausaisi varlių kurkimo ir stebi milžinišką Denniso Oppenheimo „Krėslą/baseiną“. Užlipame į antrą aukštą – pusapvalė pastogės erdvė, betono konstrukcijos kartu tarsi apnuoginti kaulai. O gal – pokario partizanų bunkeris... Tokias asociacijas kelia žole apaugęs stogas. Slėptuvės estetika vyrauja ir viduje – netinkuotos sienos, grubūs paviršiai. Slėptuvė – tai ir motinos įsčios, kuriose jaučiamės saugūs. O gal – noras sukurti meno slėptuvę, ką nors išsaugoti, palikti po savęs. Atsidūręs šiame architektūros ir skulptūros kūrinyje, suvoki, kad svarbiausia yra pagrindas, horizontalumas, santykis su žeme, vertikalaus ir horizontalaus dichotomija. Tai svarbūs aspektai, jų pusiausvyra, kaip tarp in ir jan, šviesos ir tamsos, nors vis dėlto šiuo atveju labiau linkstama į horizontaliąją pusę, žemiškumą.

Dažniausiai skulptūros statomos viešose erdvėse, Europos parke jos pusiau paslėptos. Landšafto objektai – apmąstymų stotelės, savotiškos meno Kalvarijos. Šie kūriniai nėra savarankiški. Dykumoje G. Karosas būtų pastatęs kitokias skulptūras, nes jos gimsta ne dirbtuvėje, o erdvėje. Kūrėjo autonomiškumas nėra toks svarbus, jį veikia vietos dvasia – genius loci, kuri pakužda idėjas ir formas. G. Karosas moka į jas įsiklausyti. Visus kūrinius jungia netiesioginės sąsajos su mūsų paveldu, istorija, praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Žvelgdami į „Pamatus/langą“, „atkasame“ archajinę praeitį; eidami televizorių labirinto vingiais, klaidžiojame po nesenus savo istorijos skaudulius; atvykę į Edukacijos centrą, susiduriame su dabartimi ir ateitimi; o kontempliuodami vienišą „Ženklą“, regime save amžinybėje.