Įstabi Gintaro Karoso įkurto Europos parko istorija

Karosui parkas yra daugiau nei atskiros skulptūros; tai yra nuolat besikeičiantis individualus meno kūrinys. Tai yra vieta, kur „viskas egzistuoja kartu kaip vieninga visuma, kur kai kurios vietos yra tuščios, o kai kurios – užpildytos, kur skulptūrai kartais yra parenkama neįprasta vieta, kur kai kurie dalykai yra paslėpti, kur yra daug netikėtumų ir kur atradimo džiaugsmas yra pats svarbiausias“. Pradėdamas kurti parką, Gintaras Karosas iškart atmetė tradicinę kraštovaizdžio architektūros idėją, nes ji jam atrodė per daug formali. Tik pagrindinis kelias, vedantis į parką, yra formalus. Dabar, kai Europos parkas yra nuolat plečiamas, Karosas lieka ištikimas savo pradinei koncepcijai. Jis niekada nebraižo ir neplanuoja, tačiau intuityviai jaučia, kur prie vingiuojančių per 55 hektarų mišką kelių skulptūras yra geriausia išdėstyti. Pasak jo, objektas nėra vien objektas, o įvairūs skirtingose aplinkose išdėstyti objektai. Teisingas objektų išdėstymas tam tinkamose vietose turi susijungti į vieną visumą.

Tam, kad galėtų įkurti parką, Karosas turėjo gauti valdžios leidimą. Tai buvo be galo sunku, nes sovietiniai įstatymai ir taisyklės buvo gana griežtos. Galėjo egzistuoti tik tie parkai, kurie buvo sukurti anksčiau. Surengus begalę susitikimų ir pateikus daugybę prašymų, leidimas pagaliau buvo gautas. Tačiau ore jau tvyrojo pokyčių nuojauta. 1991 metais, Karosui tebebūnant Dailės akademijos studentu, Lietuva oficialiai atsisakė komunizmo ir pasuko demokratijos kryptimi. Karosui parko kūrimas siejosi su naujos, nepriklausomos Lietuvos kūrimu. Parkas turėjo tapti pozityvios kūrybos modeliu ir šalies simboliu. Jis keliavo po Lietuvą ieškodamas tinkamo žemės ploto. Tai turėjo būti jau užaugęs miškas be jokių pastatų. Karosas manė, jog gyvenimas yra per trumpas, kad būtų paskirtas medžiams sodinti. Be to, žemės plotas turėjo būti netoli Vilniaus ir turėti „gerą dvasią“.

Vieta, kurią jis galų gale pasirinko, buvo gilus miškas, kur medžiai buvo sukritę vienas ant kito – beveik taip, kaip Sibire, kur buvo ištremtas Karoso tėvas. Vienas, niekieno nepadedamas, su senu pjūklu, kurį atsiuntė į Kanadą emigravę giminės, Gintaras Karosas pradėjo valyti mišką ir kurti atviras erdves. Rąstus jis vertė į krūvas ir degino. Šitaip vienas jis mišką valė ir retino ketverius metus. Bedirbdamas Karosas surado drėgnų vietų, kuriose įtarė esant šaltinių. Vėliau paaiškėjo, kad spėjimo būta teisingo. Ten buvo iškasti tvenkiniai, kurie dabar sudaro svarbią parko kraštovaizdžio dalį.

Išsekusį ir apimtą nevilties Karosą palaikydavo tėvai, ir nors jiems atrodė, kad sumanymas įkurti parką yra per daug rizikingas, jie neatsisakė suteikti paramą.

Gintaras Karosas sukūrė pirmąją parko skulptūrą, kurios atvaizdas naudojamas kaip Europos parko logotipas. Jis sako, kad iš pradžių buvę sunku pajausti, kur geriausia skulptūras statyti, tačiau laikui bėgant pojūtis išsiugdė.

1992 metais pasirinktoje vietoje jau buvo parkas ir pirmoji skulptūra, tačiau nebuvo kelio, kuriuo žmonės galėtų patekti į parką. Gretimame kaimelyje Karosas surado du vyrus, kurie sutiko padėti išvalyti mišką. Jie dirbo bet kokiu oru ir per dvejus metus nutiesė vieno kilometro ilgio neasfaltuotą kelią. Kartą Karosas susižeidė ir kraujuojančia galva pats atvairavo automobilį iki vietinės ligoninės. Vėliau savivaldybė kelią išasfaltavo. Zigmas, vienas iš dviejų vyrų padėjusių tiesti kelią, taip pat yra skulptorius ir dirba parke iki šiol.

Dar tebestudijuodamas akademijoje, Gintaras Karosas parengė pirmojo tarptautinio skulptūros simpoziumo projektą. Tačiau akademijos vadovai manė, kad projekto įgyvendinti neįmanoma, ir bandymas tai padaryti tik pavers Lietuvą pajuokos objektu. Karosas buvo išmestas iš akademijos. Tačiau jis nenuleido rankų ir dirbo toliau. Karosas tapo vienu pirmųjų žmonių Lietuvoje, pasinaudojusių naujai sukurto pelno nesiekiančių institucijų įstatymo privalumais. Šis įstatymas jam suteikė teisę prašyti paramos. Lietuvos UNESCO ir Soroso fondui Europos parko idėja patiko ir jie nusprendė paremti medžiagomis, įrankiais ir biuro reikmenimis. Naudojantis šia parama, daugelio šalių menininkų sąjungoms ir akademijoms buvo išsiuntinėti laiškai. Kadangi tuo metu parke dar nebuvo įvestas telefonas, ryšys buvo palaikomas vien tik laiškais. Nepaisant organizacinių sunkumų, simpoziume dalyvavo dešimt skulptorių iš Vengrijos, Graikijos, Suomijos, Lietuvos ir JAV. Kai kurios šiuos menininkus delegavusios organizacijos suteikė ir paramą. Menininkai savo darbams naudojo akmenį arba medį, o sukurtas skulptūras parke galima pamatyti iki šiol.

Šis pirmasis, įdomus, naujas ir unikalus renginys pavyko, apie jį daug rašė spauda. Dabar jau pasidarė visiškai realu gauti lėšų tolesniam darbui. Karosas pasitelkė reklamos per televiziją ir žiniasklaidą būdus, kurie tuomet buvo naujovė iš sovietinio bloko išsivadavusioje šalyje. Rengti antrąjį simpoziumą buvo daug lengviau. Airių skulptoriaus Laurento Melleto kūrinys „Rekviem mirusiam poniui“ buvo statomas sename fabrike su dar veikiančiais įrengimais. Ši surūdijusio plieno konstrukcija primena arklį. Tik vietoj kojos arklys turi ratą. Sukdamasis šis ratas skleidžia verkimą primenantį garsą. Tą vasarą buvo sukurti dar keletą darbų.

1996 metais buvo parengtas pirmas didelis projektas. Nors iš pradžių Dennisas Oppenheimas į jį žiūrėjo skeptiškai, vėliau jis sutiko pastatyti savo „Krėslą-baseiną“. Buvo sutarta, kad skulptūra bus pagaminta per tris savaites. Po daugelio pokalbių tarp Karoso ir Oppenheimo pavyko surinkti reikalingų pinigų. Oppenheimas atsiuntė tikslų kūrinio modelį, gamybos nurodymus ir savo padėjėją, kuris turėjo prižiūrėti gamybą vietiniame fabrike. Skulptūra buvo pagaminta laiku. Ji yra svarbi parko kolekcijos dalis. Dabar parke eksponuojamas ir antras Denniso Oppenheimo kūrinys – „Gerianti struktūra su inksto formos baseinu“. Ši skulptūra primena namą su gofruotos skardos stogu. Struktūros priekis panašus į veidą. Du lygiagretūs plieno tuneliai sukuria arkas, kurios teoriškai leidžia konstrukcijai suptis, o priekinei daliai – panirti žemyn iki vandens. Į vieną pusę pasvirusi skulptūra simbolizuoja šiuolaikinio žmogaus rūpesčius, jo nestabilumo pojūtį.

Be abejo, ši sėkmė suteikia drąsos ir kitiems. 1997 metais Magdelena Abakanowicz aplankė parką tam, kad surastų vietą nedidelei skulptūrai. Pamačiusi, kokios nuostabios yra šio parko teikiamos galimybės, ji pradėjo galvoti apie didesnį projektą. Gintaras Karosas sako, kad Abakanowicz, kaip ir jam, teisingas objektų išdėstymas ir tinkamos aplinkos suradimas yra be galo svarbus. Rezultatas – „Neatpažinto augimo erdvė“, užimanti daugiau nei 2000 kvadratinių metrų plotą. Dvidešimt dvi skirtingo dydžio betoninės formos ir masyvių riedulių grandinė sukuria įspūdingą vaizdą. Tai yra didingas reginys, vieta, tinkama giliems asmeniniams apmąstymams. Karosas sako, kad Magdalena Abakanowiz mano, kad tai yra vienas jos geriausių darbų.

1998 metais, kai Karoso įkurtas parkas tapo tokiu sėkmingu, Vilniaus dailės akademija pakvietė jį užbaigti studijas. Karosas sutiko. Savo baigiamajam darbui jis pasirinko minimalistinių formų seriją, pavadintą „Jūsų patogumui“. Kėdes primenančios formos, išdėstytos laukymėje, kviečia žmones pailsėti ir apmąstyti aplinką. Gavęs padrąsinančių laiškų iš įžymių žmonių ir garsių menininkų, tokių kaip Abakanowicz, Karosas jaučia, kad dabar jis turi moralinę paramą tęsti darbą. Meno kritikas Michaelas Brensonas Europos parką yra pavadinęs „Tiltu tarp skirtingų kultūrų“. Karosas nori, kad Europos parkas taptų tiltu į meną. Nesvarbu, ar tie, kurie apsilanko parke, mėgsta meną. Svarbu yra tai, su kuo jie iš čia išeina. Visi, pabuvę Europos parke pajunta, jog gamta + menas (intelektas) + žmonės (žiūrovai) yra vieninga visuma.