Pamatai / langas

„Sudėlioti iš akmens blokų „Pamatai/langas“ primena seno pastato liekanas, kulto statinio planą. Miško aikštelės pradžioje akmenys tarsi įveda į šią sakralią erdvę, toliau – „bendroji“ ir atskirta tarsi altorinė dalys kulto architektūroje, kur, regis, įsivaizduotum buvusį aukurą. Pojūtis, kad esi įtrauktas į kūrinio apžiūrėjimo ritualą, svarbus, saulės šviesa išryškina pamatų faktūras, jos patinka sraigėms ir berželiams, kurie čia tarpsta kaip atsitiktinės puošmenos, vienintelės detalės, kurioms skulptorius leidžia egzistuoti – savo kūriniuose jis vengia nereikalingų smulkmenų. „Pamatai/langas“ pabrėžia nuoseklią autoriaus poziciją – neprievartauti gamtos, leisti veikti laikui, jo pasikeitimams. Tačiau chaosas čia sutramdomas, subtiliai kaip kokiame dzeno sode, kūriniams neleidžiama „sulaukėti“. Čia slypi ir romantizmo, kur buvo garbinami griuvėsiai, užuominų. Dominuoja ne dramatiškos ar sentimentalios emocijos, o švelnus netekties liūdesys – gal mūsų šalies istorijos, jos neišlikusių pagoniškų ir krikščioniškų statinių, sugriautų šventovių. Pamatai šiuo atveju – ir archeologinis objektas, bandymas rekonstruoti praeitį. Jie surinkti iš nebeveikiančios gamyklos, o parke pradėjo funkcionuoti iš naujo, iš profaniškos erdvės perkelti į veik sakralią parko apsuptį. Beje, šie „pamatai“ primena gulintį lango rėmą. Tai vertikalus žvelgimas į aukštį, į dangų, visatą, troškimas nepaisyti ribų, plėstis, atsiverti transcendencijos galimybei.“

(Iš Jolantos Sereikaitės straipsnio savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2009 m. liepos 24 d. Nr. 3247 )