„Ryškios rūdžių spalvos apie 9 m. aukščio plieninis stulpas, žvelgiant iš viršaus – lygiakraščio kryžiaus formos, gali priminti ir kryželio ornamentą, paplitusį mūsų liaudiškoje kultūroje. Jis išsiskiria šiuolaikiniu požiūriu į Lietuvos istoriją. Ankstesnėje kompozicijoje „Vieta“ skulptorius naudojo panašius išraiškos principus, tačiau „Ženklas“ – labiau sutelktas, paprastesnis, ir kartu – tarsi ilgos kontempliacijos rezultatas. Panašūs „Vietos“ elementai mirguliuoja landšafte, bando pritapti prie aplinkos, klaidžioja po ją, o „Ženklas“ – monumentalus vienišas objektas – tvirtai stovi. Juk Kvedinburgo analuose Lietuvos vardas brūkštelėtas vieną kartą. Tad lakoniškas stulpas – lyg vienas, bet svarbus metraščiuose paminėtas žodis, ilgaamžis, tvarus simbolis. „Man svarbus santykis su aplinka, tas kūrinys – minimalistinis, tai ne tiek skulptūra, kiek kraštovaizdžio dalykas“, – sako G. Karosas. Deganti „ženklo“ ochros spalva, jos žaismė veikia mūsų pojūčius keičiantis šviesai, ji suminkština kietą metalo paviršių, paverčia jį tapybišku. Vario spalvos stulpas, iškilęs ant kalvelės, tarsi bando prilygti jį supančioms eglėms, aukštiems medžiams ir darosi tapatus kosminio medžio, augančio pasaulio centre idėjai ar pasaulio ašies – axis mundi – simboliui. Lietuvos įvaizdį atspindi centriškumas, o kartu ir stiebimasis į viršų, augimas. Kūrinyje susijungė archaika ir modernybė, minimalistinė estetika."
(Iš Jolantos Sereikaitės straipsnio savaitraštyje „Literatūra ir menas“, 2009 m. liepos 24 d. Nr. 3247)