Gamta nėra tik fonas žmogaus kūrybai eksponuoti – čia ji lygiavertis turinys ir įkvėpimo šaltinis. Tuo įtikina ir naujausias Gintaro darbas, kurį jis pats vadina „pastatu-skulptūra“. Dinamiška jo forma, kuri atrodo it iškylanti ir vėl pranykstanti banga, nedalomai suaugo su kraštovaizdžiu. Autorius išduoda, jog šiam kūriniui atidavė šešerius metus. Iš tolo jis primena žole apžėlusią kalvą, tačiau priėjus artyn matyti įterptos stiklo plokštumos ir už jų boluojantys interjero fragmentai.
Nors šio meninio projekto koncepcija atskleidžia natūralių bionikos formų plastiką ir apeliuoja į nestandartinius estetinius kriterijus, ji išlieka aktuali ir nūdienos kontekste. Juk tai ne tik vieno iš architektūrinių žanrų išraiška, bet ir savitas meninis manifestas, leidžiantis ugdyti naują požiūrį į žmogaus galimybes ir jo atsakomybę prieš gamtą, visuomenę, save. Tai tarsi atsvara brutaliems urbanistiniams miesto peizažams, kurie kaskart vis labiau gąsdina dėl šiandieninių komercinių statybos mastų. Egzistuoja begalė alternatyvų leidžiančių kurti aplinką. Kurti taip, kad ji būtų humaniška, tauri, išskirtinė, kuri taptų ne skaudžia takoskyra, bet tvirta jungtimi, susiejančia mus su gamta, istorija, laikmečiu ir vienus su kitais.
(Iš Ievos Jaskutėlytės straipsnio žurnalui „Naujas namas“ 2007 Nr. 6 )