Gediminas Jankūnas (g. 1970) sukūrė kapiliarais išvagotą „Mėnulio akmenį“. Šioje skulptūroje galima įžiūrėti simbolinį paminklą nupjautam medžiui. Saulius Tamulevičius savo kūrinyje bandė įminti amžinąją „Sfinkso“ mįslę. Armėnas Robertas Martirosjanas sukūrė archajiškų formų „Pizzicato“.
Pasak „Dialogo“ autoriaus Antano Pocevičiaus (g. 1969), jo darbas skirtas ne tik žiūrėjimui, bet ir gyvesniam kontaktui, pavyzdžiui, pokalbiui susėdus vienam priešais kitą. Igno Šimelio (1967–1998) besišypsantis „Geras“ sukelia išties teigiamų emocijų.
Tado Gutausko (g. 1970) „Ženklas“ susideda iš dviejų dalių – viena jų tarsi išaugusi iš žemės, kita – prigludusi iš šono lyg tarpininkas tarp žemės ir dangaus. Akmens amžiaus „Kuliamosios“ autoriaus Donato Jankausko (g. 1968) nuomone, kiekvienas mechanizmas turi savo ašį, apie kurią gali suktis.
Suomiai Juka-Peka Jalovara (g. 1965) ir Oli Salo (g. 1967) Europos parke sukūrė „Šiaudų kūlį“. Pagal suomių legendas, toks kūlys turi būti šventame miškelyje.
Elefterioso Naftiso (g. 1968) skulptūra „Gamtos veidas“ atlikta tradiciniu būdu – su plaktuku ir kaltais, be jokios technikos. Skulptorius sako, kad akmuo, kurį jis pasirinko, buvo beveik baigtas kūrinys prieš jam pradedant dirbti; gamta paruošė šį akmenį, jam tereikėjo tik kai ką paryškinti.