Nuo svajonės iki dabar
Dvidešimt didžiulių knygos lapų su tekstu ir fotografijomis, kiekvienas jų skirtas tam tikrai temai: „Menas“, „Balta varna“, „Stebuklas“, „Draugiška architektūra“, „Žmonės“.
„Žmonės gali sakyti, kad nesupranta meno, ir tai bus gerai, gali savaip suprasti – tai gerai, ar net menkinti meną – irgi gerai, pagaliau tai paties meno sukelta reakcija. Nepriklausomai nuo žmonių požiūrio į meną, be jų pati kūryba neturi prasmės, nes jos paveiktas žmogus keičiasi. Tikiu, į gera.
Muziejus po atviru dangumi – besikeičiantis laike. Tai pastebi kiekvienas apsilankęs skirtingu metų laiku“, – sako Gintaras Karosas ir užrašo didžiulės knygos lape: „Nuolat jis kitoks, kaip ir pats gyvenimas. Ryte paskendęs rūke, dieną atsisakęs paslapties skraistės ir jaukus, šešėlių žaismo papildytas pavakare ir labiausiai susikaupęs beveik sutemus. Vis kitoks, ir pažinti jį reikia laiko – daug metų būti kartu, gyventi jame. Skirtingas paukščių garsų choras kiekvienu paros metu, prieš lietų ar po, ką jau kalbėti apie besikeičiančius metų laikus. Gamta juk tobula. Jos dalelė, sumaišyta su žmogaus kūryba, kiek panaši į gyvenimo atkarpą, kuria žymime savo buvimą pasaulyje.“
