Naujienos

Tai keletas istorijų apie meną, apie stebuklus, kuriamus žmogaus, apie idėjas ir tarsi nežinia iš kur ateinantį troškimą, valią ir atkaklumą kurti, nepaisant sunkumų, visuomenės nepasitikėjimo, neįvertinimo ir kartais netgi atviro priešiškumo. Apie svajones ir jų įgyvendinimo, arba – gyvenimo jomis kelią, kurį pasirenka žmogus. O gal kelias pasirenka žmogų?

Paštininkas Cheval

Ferdinandas Cheval (Ferdinan Cheval, 1836–1924) buvo prancūzas, žinomas kaip „paštininkas Cheval". Šiandien jis žinomas kaip „Idealiųjų rūmų" (La Palais Idéal) kūrėjas. Ypatingam statiniui, „outsider art" (savamokslio meno) kūriniui, keistai struktūrai sukurti jis paskyrė 33 savo gyvenimo metus. Vienas pats, savo rankomis Chaval įgyvendino sumanymą, kilusį keliaujant savu maždaug 32 km ilgio paštininko keliu, kurį dažnai nueidavo per dvi dienas. Šiame vienišame kelyje, norėdamas užimti savo mintis, jis svajose statė magišką rūmą. Tuomet rinko keistų formų akmenis, fosilijas ir kriaukles, įkvėpimo sėmėsi iš atvirukų, kuriuos nešdavo žmonėms, ir galiausiai 1879 m. savo sode ėmėsi statyti iš tiesų. Jis dirbo naktimis ir nepaisė besijuokiančių kaimynų, laikančių jį „senu kvailiu", nors ir nepavojingu. Ilgainiui Ferdinando Chaval labirintinis statinys, užimantis 600 kvadratinių metrų, tapo turistų traukos vieta ir buvo įvertintas meno pasaulyje, – taip pat menininkų André Breton, Jean Tinguely, Niki de Saint Phalle, Robert Doisneau ir Pablo Picasso, vieta traukė siurrealizmo atstovus ir juos įkvėpė.

Vatso bokštai 

Italų imigrantas Simonas Rodia (Simon Rodia, 1879–1965) 1921 m. įsigijo žemės pietų-centriniame Los Andžele. Aptvėręs šią erdvę jis ėmėsi kurti „Nuestro pueblo" – „Mūsų miestą", šiandien žinomą kaip Vatso bokštai (Watts Towers). Jis dirbo taip pat 33 metus, savaitgaliais ir vakarais. Nedideliame maždaug 4 arų plote jis sukūrė monumentalų kompleksą, kuriame stovi trys spiraliniai bokštai, du iš jų siekia 30,5 metrų, taip pat šeši mažesni, supami sodo su fontanais, takeliais, arkomis ir paviljonais... Vėlgi, daugelis kaimynų jį laikė išprotėjusiu, o jo bokštai neretai buvo niokojami vandalų. Šiandien jie primena Lewis Carroll ar Roald Dahl fantazijas. Tačiau anuomet, statybos metu, daugelis juos laikė netgi pavojingais. Kai kurie manė, kad jie skirti slaptai informacijai perduoti Japonijai II-ojo pasaulinio karo metu, o vėliau komunistams. Sulaukęs 75 metų Simonas Rodia 1954 nuleido rankas, perdavė savo nuosavybę su bokštais vieninteliam nepriešiškam kaimynui, išvyko ir niekada negrįžo, sakydamas „ten nieko nėra". Išskirtiniai Simono Rodia statiniai atlaikė aplinkinių pajuoką, išliko po įsakymo nugriauti, riaušių ir žemės drebėjimo ir tapo mylimu vietos ženklu, įkvėpimu kitiems menininkams.

Magiška karalystė 

Nekas Chandas (Nek Chand, 1924–2015) buvo kelių inspektorius šiaurės Indijoje. 1958 m. jis ėmėsi planuoti savo magišką karalystę miestą supančiose saugomose gamtinėse teritorijose. Jis išvalė nedidelį plotą, pasistatė trobelę ir ėmėsi rinkti medžiagas, miesto industrines atliekas ir akmenis. 1965 m. pradėjęs kurti, neilgai trukus jis keletą akrų užpildė figūromis ir akmenimis. Kadangi žemė buvo valstybinė ir statybos nebuvo leidžiamos, Nekas Chandas dirbo vienas ir paslapčia. Po 10 metų, kai valdininkai atrado jo nelegalų slaptą sodą, jie dvejojo ką daryti su čia esančiomis beveik 200 keramika dengtų skulptūrų. Žinia apie Neko Chando kūrybą greitai plačiai pasklido ir su visuomenės palaikymu visa buvo išsaugota nuo sunaikinimo, Nekui Chandui buvo paskirtas valstybinis atlyginimas ir 50 darbuotojų pagalbai. „Uolų sodas" (The Rock Garden of Chandigarh) visuomenei buvo atvertas 1976 m. Aplink miestą buvo įrengti atliekų surinkimo centrai, iš kurių gaunamos medžiagos naujojo parko kūrybai. Savamokslio menininko sukurtos erdvės užpildytos žmonių ir gyvūnų figūrų, padengtų keramikos ir stiklo duženomis; čia galima rasti kalnų kaimelį, didelį rūmų kompleksą, teatrą po atviru dangumi, krioklius ir upelius, pavilionus ir kolonadas... Tai, kas prasidėjo kaip vieno žmogaus slapta rojaus vizija, kas rėmėsi tikėjimu, kad miesto atliekos gali virsti į kažką gražaus, tapo Indijos antra turistų lankomiausia vieta po Tadž Mahalo.

Išskirtinė meno vieta netoli Vilniaus

Šios ir kitos išskirtinės istorijos pristatomos Amy Dempsey garsiame meno leidinyje „Destination Art". Čia aprašomos viso pasaulio meno vietos, kurias verta atrasti. Tai nėra kvietimas nueiti į muziejų netoliese, tai kvietimas atrasti ypatingas vietas, kurias pasiekti gali prireikti ir piligriminės kelionės per dykumas ar džiungles, o kartais tai ypatingi „brangakmeniai" paslėpti didmiesčiuose.

Kaip viena iš ypatingų pasaulio meno vietų pristatomas ir Europos parkas netoli Vilniaus, pasaulinio meno vieta, kuri po truputį pradėta kurti jau 1987-aisiais. Taip pat kaip ir ankstesnėse istorijose, tai buvo vieno žmogaus idėja, šiuo atveju – devyniolikmečio meno studento. Taip pat priimta skeptiškai savo laiku, taip pat pareikalavusi didžiulio atkaklumo, užsispyrimo ir tikėjimo. Šiandien tai puikiai žinoma ir Lietuvoje gausiai turistų lankoma vieta, kurioje nuolat lankosi ieškantys išskirtinio meno ir atrandantys jį harmonijoje su nuostabia gamta, nuolatinėje kaitoje, kiekvienu metu kitokiame fone. Vienu ar kitu metu čia lankėsi žinomi pasaulio menininkai – amerikiečiai, japonai, menininkai iš įvairių Europos šalių, Meksikos, Pietų Afrikos, Pietų Korėjos ir daugybės kitų vietų. Jų meno kūriniai atrado vietą netoli Vilniaus esančiame muziejuje po atviru dangumi. 1991 metų spalio 5 dieną čia vyko pirmoji ekskursija. Naujojo, pirmoje Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos muziejaus įkūrėjas, jaunas menininkas, studentas Gintaras Karosas (g. 1968 m.) Dailės akademijos kurso draugams rodė neseniai pastatytą Europos parko simbolį. Po dviejų metų, 1993 m. Gintaras Karosas organizavo tarptautinį skulptūros simpoziumą, kuriame dalyvavo 14 menininkų iš Armėnijos, Suomijos, Graikijos, Vengrijos, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Pirmas toks simpoziumas Lietuvoje buvo sėkmingas, ir Europos parkas sulaukė tarptautinio dėmesio. 1996 m. čia jau buvo įgyvendintas pasaulyje žymaus konceptualisto Deniso Oppenheimo „Krėslas baseinas", o dar po dviejų metų jo „Gerianti struktūra su inksto formos baseinu". Šiuos kūrinius sekė kitų šiuolaikinio meno pasaulio įžymybių darbai – Magdalenos Abakanowicz, Sol LeWitt, Beverly Pepper, Aleš Vesely. Muziejuje yra ne vienas paties Gintaro Karoso darbas, tačiau didžiausias iš jų – Parkas kaip visuma, jo koncepcija, raida ir nuolatinė kaita. Dėl šios Lietuvą pasaulyje reprezentuojančios meno vietos išsaugojimo, puoselėjimo iki šiol dedamos didžiulės vieno žmogaus pastangos, su nedidele muziejaus komanda, tačiau be valstybės paramos. 55 hektaruose natūralios gamtos saugoma didžiulės meninės vertės ekspozicija, visiems prieinama, įkvepianti, čia kiekvienas gali saugiai pasivaikščioti po atviru dangumi ir pasijusti paliestas, – grožio, estetikos, idėjų, savo paties atspindžio.

Akivaizdu, kad anoji devyniolikmečio menininko vizija buvo itin prasminga, ir – tam tikra prasme pranašiška. Natūrali gamta sušvelnina ribas ir leidžia kiekvienam priartėti ir pažinti šiuolaikinį, minimalistinį, konceptualų meną. Europos parkas yra nuostabi vieta sveikatai ir dvasiniam atokvėpiui bei augimui.

Prancūzas paštininkas, italas imigrantas Jungtinėse Amerikos Valstijose, kelių inspektorius Indijoje ir 19 m. studentas Lietuvoje – visi savo idėjai, svajonei paskyrę didžiąją gyvenimo dalį ir įgyvendinę savo šiuolaikinio meno projektus. Šios trumpos istorijos – įkvepiantys pavyzdžiai kuo gali virsti vieno žmogaus idėja, tikėjimas, atkaklumas, kūrybiškumas ir ilgas, nepaliaujamas ėjimas pasirinktu keliu.